Su problema nesusidūrę žmonės, kaip susitarę linksniuoja panašius teiginius: “negeri ir viskas”, “tereikia turėti noro”, “tereikia turėti stiprią valią“ ir t.t. Tik ar tikrai jie teisūs? Be abejo, kaip ir viskam gyvenime - teisingas atsakymas yra “Neįmanoma - tik kelnių per galvą užsidėti“. Tačiau kodėl daugumai, kai po ilgos “alkoholiko karjeros” ateina mintis nustoti gerti – tai padaryti tampa taip sunku, arba rezultatas būna trumpalaikis? Jei parodytume alkoholį vartojančio asmens, kuris nori nustoti tai daryti situaciją dar nesugandintam vaikui ir paklaustume jo nuomonės, jis atsakytų “bet juk nevartoti lengviau nei vartoti? Juk sunkiau vargti jį perkant, transportuojant ir į save pilant? Juolab, kai per alkoholį nutinka šitiek blogo.”

Amerikoje esančio nacionalinio piktnaudžiavimo alkoholiu ir alkoholizmo instituto (NIAAA) duomenimis, savarankiškai nustoti vartoti alkoholį bent vieneriems metams tepavyksta 40% žmonių, t.y. 6 iš 10 būtina išorinė specialistų pagalba. Lietuvoje šie skaičiai turėtų būti gerokai mažesni ir čia kalbama tik apie vienerių metų laiko tarpą. Kitą vertus skelbiama, kad 60% žmonių nevartojusių alkoholio bent du metus dažniausiai nebepaslysta ir išlieka blaivybės kelyje. Dažnu atveju, net jei žmogus savarankiškai nustoja vartoti kuriam nors laiko tarpui - rezultatas ne tik būna laikinas, bet ir per tą laiką jis nesijaučia pilnai laimingas, būna piktas ar irzlus, jaučiasi, taip, tarsi kažko nuolat trūktų. Yra begalė priežasčių, kurios lemia, kodėl nustoti savarankiškai tampa sudėtingu iššūkiu, be to viskas priklauso nuo kiekvieno mūsų situacijos, asmeninių savybių ir supančios aplinkos, tačiau drąsiai būtų galima išskirti keletą pagrindinių motyvų.

1. Žmogus įpratina smegenis gauti laimės hormonus pačiu lengviausiu keliu.
Mūsų smegenys yra neįtikėtini ir prisitaikantys mechanizmai, kurie visada atranda efektyviausią būdą palaikyti fizinę harmoniją. Tuo tarpu tai, kas varo žmogų į priekį ir kuo jis gyvas, tai gauti laimės hormonus: dopaminą, seratoniną, endorfinus, oksitociną, gaba-amino sviesto rūgštis. Alkoholis vienaip ar kitaip gali išskirti ar stimuliuoti kiekvieną jų ir tokiu būdu mes įpratiname smegenis gauti tai, kas mus varo į priekį lengviausiu būdu – užsiverčiant taurę skysčio. Reguliariai praktikuojant tokį pasitenkinimo gavimo būdą sutrinka natūrali laimės hormonų atlygio sistema ir ilgainiui, kad palaikyti organizme pusiausvyrą, mūsų smegenys pradeda reikalauti tiekti joms šį narkotiką. Žmogaus galvoje pradeda suktis mintys ir idėjos, kaip būtų galima gauti dozę, prasideda priežasčių ir pasiteisinimų ieškojimas, kas iš ties yra „smegenų apgaulė“ gauti tai, prie ko jas pripratinome. Nežinojimas kaip tvarkytis esant tokioje situacijoje dažnu atveju veda prie nesėkmės siekiant nebevartot. 

2. Mus kas dieną atakuoja šimtai žinučių skatinančių pavartoti alkoholį.
Gyvename visuomenėje, kurios, deja, didžioji dalis vienaip ar kitaip vartoja alkoholį. Aplink šį legalų narkotiką vienaip ar kitaip yra susiformavusi savotiška „kultūra“, žmonės apie jį juokauja ir naudoja kaip integracijos į sociumą ar sukurti artimesnį ryšį priemonę. Mūsų pasąmonė yra tai, kas didžiąja dalimi lemia visą mūsų gyvenimą – ji tarsi didelis alkanas banginis, kuris siurbia visą planktoną pasitaikantį jo kelyje. Ypatingai gerai įsimena viską, kas kelia emocijas ir veikia per vaizdinius. Kas dieną mūsų pasąmonė gauna šimtus žinučių pavartoti alkoholio: televizijoje, filmuose ir serialuose, per radijo laidas ir naujienų portalus, socialiniuose tinkluose, galų gale parduotuvių lentynose ar kavinėse, t.y. bet kur, kur matome vartojamą alkoholį. Negalvodami apie tai, mes paprasčiausiai to nesureikšminame, tačiau mūsų pasąmonė priima viską ir joje kas dieną nusėda tokie pranešimai, kurie anksčiau ar vėliau paskatina griebtis seno draugo – butelio. 

3. Noras būti laimingu, be pasiekimų ar laimėjimų.
Kaip buvo rašyta anksčiau – žmogus iš prigimties nori gauti laimės hormonus, o esant neišdirgusiai atlygio sistemai juos natūraliai pasiekia ką nors pasiekęs ar ką nors laimėjęs. Taip pat užsiimdamas mėgstamomis veiklomis, kurdamas, atrasdamas ar išmokęs kažką naujo. Deja atradus ir prisijaukinus apakinančią alkoholio iliuziją – visi prigimtiniai instinktai užsitarnauti laimę tikrais būdais pamažu ištirpsta ir žmogus įpratina save būti „laimingu“ lengvesniu ir paprastesniu keliu. Kai tai kartojama metai iš metų – apskritai užsimiršta bet kokie kiti tikrieji būdai. Nustojus vartoti alkoholį tarsi atsiranda tuštuma, kurios nėra kaip kitaip užpildyti, nes tai, kas iš tiesų turėtų varyti į priekį tapo išbraukta arba smarkiai apleista.

4. Mus supančių, alkoholį vartojančių žmonių įtaka.
Kad ir kaip žiauriai tai gali nuskambėti – narkomanas visada stengsis paversti kitą žmogų narkomanu, net jei tai ir mūsų artimieji. Ko gero daugumai mūsų yra tekę būti situacijose, kuriose net aiškiai pasakę, kad vartoti alkoholio nenorime – būname įkalbinėjami tai daryti. “Nagi, nors po vieną”, “Ką už mane neišgersi?”, “Tai ką tu manęs negerbi?”, “Taigi tik po vieną, už mano gimtadienį”. Būna ir tokių atvejų, kai tėvas drįsta sūnui pasakyti “Jei kartu neišgersi – tu man nebe sūnus”. Giliai širdyje kiekvienas kas svaiginasi žino, kad daro negerai ir sau kenkia. Jei tai darytų vienas – jaustųsi dar tragiškiau, todėl visados stengiasi įtraukti į savo liūną ir kitus. Iš kitos pusės, jei vakarėlyje yra koks nors “abstinentas” – jis tarsi Šventoji mergelė Marija gadina visą šventę ir neleidžia jiems atsiskleisti visu gražumu. Nežinodami, kaip geriausiai tvarkytis tokiose situacijose žmonės anksčiau ar vėliau pasiduoda aplinkos spaudimui ir vėl įsivelia į svaiginimąsi.

5. Visuomenės požiūris užprogramavo mumyse nesėkmę.
Kiek dažnai tenka girdėti, kad nustoti vartoti alkoholį yra lengva ir malonu? Ar iš vis kada nors yra tekę girdėti tokių teiginių? Daugybėje skirtingų šaltinių ieškant būdų išsivaduoti iš alkoholio nuolat girdime, kad nustoti vartoti alkoholį tai sunkus ir sudėtingas darbas. Kad nustoti vartoti alkoholį mums reikės labai daug pastangų, valios, aplinkinių palaikymo. Nustoti vartoti alkoholį neįmanoma, kartą tapęs alkoholiku liksi juo visą gyvenimą. Tai sudėtinga liga, nuo kurios nėra vaistų. Kad nustoti vartoti alkoholį reikia išsikraustyti į negyvenamą salą ir pasislėpti po akmeniu. Kai mes nuo pat mažens nuolat girdime tokius teiginius – kokį požiūrį tai mumyse suformavo? Ar mums bus lengva nustoti vartoti alkoholį, kai į galvą yra įkalta tai, kad tai padaryti geriausiu atvėju sudėtinga ir kainuos daug laiko, pastangų, valios ir darbo?

6. Teisingų instrumentų stygius.
Dideliam nusvilimui - sudėtinga gauti gerus instrumentus, kurie padėtų išsivaduoti iš alkoholio žmogui prireikus pagalbos. Visų pirma todėl, kad apskritai tokių instrumentų yra labai mažai, nors mums atrodo, kad priklausomybė alkoholiui yra plačiai ištirta tema – realybėje informacija ir tikra pagalba dažnu atveju yra paremta veiksniais, kurie nėra tinkami priklausomybę turinčiam žmogui. Mūsų švietimo sistemoje ir visur kitur galima rasti fasadinės informacijos apie alkoholio žalą kūnui ir milijonus jo sukeliamų ligų, tačiau žmonėms sveikatos argumentai tampa įdomūs tik tada, kai ji pašlija. Tuo tarpu fundamentali ir didįjį paveikslą apimanti informacija yra paslėpta po devyniais užraktais, arba yra tapus komercine veikla ir priklausomui žmogui kainuoja nemažus pinigus.

7. Siekis pabėgti nuo realybės.
Matyt visi esame girdėję, kad dažnas motyvas žmogaus, kuris yra įklimpęs į alkoholizmo liūną – noras pabėgti nuo realybės arba užmiršti problemas, patirtą netektį ar kitą gyvenimo siųstą traumą. Pirmoji, sakyčiau pamatinė problema yra tai, kad mums apskritai priimta manyti, kad alkoholis esą tokių situacijų pagalbininkas ar net vaistas širdgėlai numalšinti. Tačiau juk tikrovėje mes tik aptemdome savo sąmonę ir protą, sutrikdome smegenų veiklą ir nugrimzdę į alkoholinę iliuziją tik nutoliname save nuo tikrųjų, reikalingų pokyčių pasiekimo. Kita problema – kol vartojame alkoholį mums realybė iš tiesų tampa nebe miela. Toksiškasis narkotikas yra ne stimuliantas, ne haliucinogenas, o depresantas. Kai žmogus intoksikuoja save alkoholiu jam realybė tampa nebe miela ir užuot ją pasigerinus – jis pratęs eiti pražūtinguoju keliu – apsisiausti iliuzine skraiste.

8. Matė girtaujančius tėvus ar globėjus.
Kaip išsiaiškinome, mūsų pasąmonė yra tai, kas lemia ir yra atsakinga už didžiąją dalį mūsų gyvenimo. Tuo tarpu vaiko pasąmonė yra kaip baltas popieriaus lapas, tarsi naujas kompiuteris, kuriame nėra įrašytų jokių programų. Kai jis mažas mato savo svarbiausius gyvenimo autoritetus pilant į save alkoholį – ši programa jam įsirašo ir neretai tampa intensyvaus girtavimo priežastimi. Tėvai galvoja „jis mažas, dar nesupranta“ – tačiau mūsų pasąmonei ir nereikia, kad jis suprastų tam, kad informacija būtų priimta.

Tai tik keletas rimtesnių motyvų, apie kuriuos tiek mažai kalbama mūsų šių laikų visuomenėje, norint ilgalaikio rezultato kelyje į laisvę reiktų tinkamai dirbti su kiekvienu iš jų ir ne tik. Yra ir šviesioji visos problemos pusė – vis labiau darosi madinga ir patrauklu nevartoti alkoholio, vis daugiau pasaulio ir Lietuvos garsenybių tai liudija. Tuo tarpu visiems, kas nori palengvinti kelionę į laisvę - dalinuosi vienu iš efektyvių triukų, padėsiančių išlikti teisingame kelyje.

Kai kitą kartą toptels mintis pavartoti alkoholio, žiūrėkime į tai kaip į smegenų bandymą mus apgauti ir priversti kūną įpilti į save alkoholio. Pastebėję užgimus tokiai idėjai mintimis nusikelkite į ateitį, tarsi spusteltumėte greitojo prasukimo (fast-forward) mygtuką. Būkite sąžiningas pats su savimi ir numatykite būsimų įvykių seką – nueisite į parduotuvę, išleisite pinigus savo pamėgtam alkoholiniui produktui, išgrisite prabilusią sąžinę, kuri sakys „gi sakei šiandien negersi“, intoksikuoste save... Iš praktikos žinote, kad tai tikrai nesibaigs „vienu alaus“, juk teks eiti dar ir dar iki kol prisigersite, galimai prisidarysite gėdos ir jausitės tragiškai. Maitinsitės prastu greitu maistu, o kitą dieną jus kankins tragiškos pagirios ir kaltės jausmas. Galimai vėl nenudirbsite svarbių ir reikalingų darbų, prarasite marias laiko, praleisite sporto treniruotę, nuvilsite aplinkinius su kuriais turėjote planų. Sukurkite šį scenarijų pagal tai – kaip iš tiesų būna ir kaip iš tiesų jaučiatės. Juk tai pasikartojantis įvykis, kuriame teko dalyvauti tūkstančius kartų ir niekas geriau už jus pačius nežino, kaip jis visados baigiasi ir ką duoda. Nupiešę tokį tikrąjį scenarijų supraskite, kad tai smegenys bando apgauti jus lipti ant to paties grėblio ir užuot pasidavę – skirkite tiek laiko, kiek norėsis giliam kvėpavimui arba lengvam fiziniam aktyvumui. Nugalėję tą idėją nubudus kitą dieną būsite be galo laimingi, kad nepasidavėte ir dabar negyvenate tuo liūdnu scenarijumi.