Kodėl lietuviai geria kitaip nei italai ar prancūzai?

Įsivaizduokime dvi scenas. Pirma — pietietiški šeimos pietūs: garuojantis padažas, lėtas pokalbis, keli gurkšniai vyno, kurie palydi kiekvieną kąsnį. Antra — lietuviškas vakarėlis: garsus šurmulys, taurelės, skubėjimas „įsivažiuoti“, nuotaikos, kuriose linksmumas matuojamas išgertų stiklinių skaičiumi.
Ar kada nors pastebėjote, kad lietuviškoje šventėje taurė pakeliama tam, kad linksmybės įgautų pagreitį, o pietų Europoje — vynas gurkšnojamas prie stalo lėtai, beveik nepastebimai? Šis kontrastas intriguoja: kodėl italai ar prancūzai geba alkoholį integruoti į kasdienybę kaip maisto kultūros dalį, o Lietuvoje jis dažniau tampa svaiginimosi priemone? Atsakymų reikia ieškoti ne vienoje srityje — istorijoje, kultūroje, psichologijoje, ekonomikoje ir net biologijoje.

Šiame straipsnyje aptarsime esminius skirtumus tarp „pietietiško“ ir „lietuviško“ alkoholio vartojimo modelių, išanalizuosime naujausius tyrimus bei pabandysime atsakyti į klausimą: ką Lietuva galėtų pasiskolinti iš pietų Europos patirties?

Kaip manote Jūs, kas kultūringiau vartoja alkoholį, lietuviai ar italai?

Skirtingos gėrimo kultūros: Pietūs prieš Šiaurę

Mokslininkai apibrėžia tris pagrindinius Europos alkoholio vartojimo modelius:

• Mediterranean (pietų) – vynas, vartojamas reguliariai su maistu, mažomis porcijomis.

• Continental (vidurio) – mišrus, kur vyrauja alus ir vynas, vartojami įvairiuose socialiniuose kontekstuose.

• Nordic/Baltic (šiaurės rytų, įskaitant Lietuvą) – daugiau alaus ir stipriųjų gėrimų, vartojimas koncentruotas į epizodiškus, intensyvius išgėrimus („binge drinking“).

2023 m. OECD Health at a Glance duomenys rodo, kad nors bendras alkoholio suvartojimas Europoje mažėja, Lietuvoje persigėrimo epizodai išlieka vieni dažniausių. Tuo tarpu Italijoje ar Prancūzijoje alkoholis vartojamas dažniau, bet rečiau siekiant apsvaigti. Šis skirtumas tiesiogiai susijęs su sveikatos pasekmėmis: dažnas persigėrimas didina riziką traumoms, smurtui, kepenų ir širdies ligoms.

Istorija ir tradicija: vynuogynai prieš stipriųjų gėrimų distiliavimą

Pietų Europos alkoholio kultūra šimtmečiais formavosi aplink vynuogynus. Vynas buvo maisto ir ūkinio gyvenimo dalis, vartojamas kasdien, bet nedideliais kiekiais. Ritualas: sėsti prie stalo, gurkšnoti, kalbėtis. Lietuvoje istorija kitokia — čia klestėjo stiprieji grūdų gėrimai ir alus. Sovietmečiu alkoholis tapo ne tik šventės atributu, bet ir socialinės kontrolės bei „liaudies terapijos“ priemone. Šis paveldas suformavo intensyvesnį, mažiau ritualizuotą alkoholio vartojimo modelį.

Psichologinė perspektyva: alkoholis kaip malonumas ar kaip „vaistas“

Esminis skirtumas – prasmė. Psichologiškai skirtumas yra fundamentinis: pietuose alkoholis dažniausiai suvokiamas kaip maisto dalis, o Lietuvoje — kaip priemonė pakeisti emocinę būseną: nusiraminti, „pamiršti problemas“, greitai pasikelti nuotaiką. Kai alkoholis naudojamas emocijoms slopinti, rizika priklausomybei daug didesnė. Tai patvirtina ir klinikinė praktika: žmonės, kurie alkoholį suvokia kaip „pagalbą nuo streso“ ar „nuotaikos pakelėją“, žymiai dažniau patenka į priklausomybės spąstus.

Socialinės normos ir spaudimas

Pietų Europoje niekas nežiūri kreivai, jei apsiriboji viena taure. Lietuvoje vis dar gajus požiūris: atsisakyti gerti reiškia „išsišokti“ ar net įžeisti kompaniją. Socialinis spaudimas sukelia situaciją, kurioje gerti daug tampa norma. Ši norma pavojingai stiprina kultūrą, kur alkoholis — ne pasirinkimas, o būtinybė.

Naujausi Cambridge University Press tyrimai pabrėžia: socialinės normos yra vienas stipriausių alkoholio vartojimo įtakotojų. Tai reiškia, kad kultūrinis spaudimas Lietuvoje stipriau nei genetika ar ekonomika nulemia, kaip ir kiek alkoholio suvartosime.

Pirmosios taurės pakėlimas

Vienas ryškiausių skirtumų tarp Lietuvos ir pietų Europos – alkoholio socializacija šeimoje. Italijoje ar Prancūzijoje vaikai alkoholį pirmą kartą paragauja ne vakarėlyje ar slaptai už kampo, o prie šeimos stalo: keli lašai vyno su vandeniu paauglystėje, kaip kultūros, o ne svaiginimosi dalis. Tyrimai (European School Survey Project on Alcohol and Other Drugs, 2023) rodo, kad pietų Europoje jaunimas dažniau pradeda ragauti anksčiau, bet jų persigėrimo epizodai retesni. Kodėl? Nes pirmas kontaktas su alkoholiu vyksta saugioje aplinkoje, suaugusiųjų akivaizdoje, kur modeliuojama saikinga elgsena.

Lietuvoje viskas kitaip: dauguma jaunuolių pirmą kartą stipriau paragauja su bendraamžiais, dažnai be suaugusiųjų priežiūros, vakarėliuose ar slaptai. Alkoholio ragavimas tampa maišto ir įrodinėjimo priemone, o ne natūralia kultūros dalimi. Tai sukuria rizikingą pradžią – jaunam žmogui alkoholis asocijuojasi su svaiginimusi, o ne su maistu ar bendravimu. Klinikinė praktika rodo: kuo anksčiau ir chaotiškiau žmogus pradeda vartoti, tuo didesnė priklausomybės rizika.

Lietuva: Lietuvoje alkoholio vartojimo pradžia dažnai siejama su paauglyste. Tyrimai rodo, kad pirmas apsvaigimas nuo alkoholio dažnai įvyksta iki 13 metų amžiaus.

Italija: Italijoje alkoholio vartojimas dažnai prasideda vėliau. Nors tikslių duomenų apie pirmąjį alkoholio vartojimą nėra, šalies kultūroje vyrauja saikingas požiūris į alkoholį, ir pirmas apsvaigimas dažniausiai įvyksta vyresniame amžiuje.

Prancūzija: Prancūzijoje taip pat pastebima vėlesnė alkoholio vartojimo pradžia. Pirmas apsvaigimas nuo alkoholio dažniausiai įvyksta po 13 metų amžiaus.

(spirits.eu)

Kas pirmieji paragauja alkoholio? Lietuviai, ar italai?

Ekonomika ir politika

Lietuvoje alkoholio politika pastarąjį dešimtmetį tapo griežtesnė: apribotas pardavimo laikas, uždrausta reklama, padidinti mokesčiai. Tai davė rezultatų — oficialus suvartojimas sumažėjo nuo 14 litrų gryno alkoholio vienam gyventojui 2012 m. iki apie 11 litrų 2023 m. (Valstybės duomenų agentūra). Tačiau problema lieka: neoficialus vartojimas ir persigėrimo kultūra. Kitaip tariant, ribojimai mažina kiekius, bet nekeičia įpročių – tam reikalingas švietimas ir kultūrinė transformacija.Pietuose alkoholio prieinamumas taip pat ribojamas, bet didžiausią poveikį turi kultūrinė aplinka — vaikystėje formuojamas įprotis matyti taurę prie stalo, o ne butelį rankoje.

Sveikatos pasekmės

Mediterranean modelis nereiškia, kad alkoholis tampa „sveikas“. Tyrimai rodo, kad mažos dozės su maistu kelia mažesnę traumų ar socialinių problemų riziką, bet vis tiek gali didinti širdies ligų ar vėžio tikimybę. Lietuvoje didžiausią žalą lemia būtent epizodiškas persigėrimas, kuris skatina smurtą šeimose, nelaimes keliuose ir psichikos sutrikimus.

Ką Lietuva galėtų pasiskolinti iš pietų?

• Švietimas nuo vaikystės: parodyti, kad alkoholis nėra emocijų reguliavimo priemonė.

• Alternatyvios šventės: skatinti bendravimą be privalomo alkoholio vartojimo.

• „Tradicijų“ keitimas: mažinti kultūrinį spaudimą, kad „atsisakyti yra keista“.

• Emocinė sveikata: suteikti daugiau galimybių iš šviesti visuomenę valdyti stresą kitais būdais — sportu, kūryba, psichologine pagalba, meditacija.

Pietietiška kultūra nėra stebuklinga formulė. Ji turi problemų, ypač tarp jaunimo, kur populiarėja vakarėlių kultūra. Tačiau esminė pamoka Lietuvai – kontekstas. Ne tiek svarbu, ką geriame (vyną, alų ar degtinę), bet kiek kodėl ir kaip geriame. Pietuose jis yra maisto kultūros dalis, o Lietuvoje dažniau — priemonė pasiekti kitokią būseną. Norint keisti šią tendenciją, reikia ne tik draudimų, bet ir kultūrinių, psichologinių bei socialinių pokyčių.

Alkoholis gali būti pavojingiausias, kai tampa emocijų slopintojas ir socialinio spaudimo instrumentas.

Ar mes, lietuviai, galime išmokti gurkšnoti, o ne svaigintis? Diskusija būtina: kviečiu skaitytojus pasidalyti savo patirtimi — kaip jūs matote alkoholio kultūros skirtumus tarp Lietuvos ir pietų Europos? Ar įmanoma perimti gerąją patirtį nepamirštant savo tradicijų?