Kodėl vieni gali vartoti alkoholį saikingai, o kiti tampa nuo jo priklausomi?

Alkoholio paradoksas mūsų visuomenėje

Lietuvoje alkoholio vartojimas yra giliai įsišaknijęs kultūroje – nuo šeimos švenčių iki viešų renginių. Tačiau skaičiai negailestingi: pagal Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, mūsų šalis vis dar patenka tarp daugiausia alkoholio suvartojančių Europos valstybių, pavyzdžiui 2023 metais viso pasaulio kontekste „puikavomės“ penktąja vieta.

Alkoholis – tai medžiaga, kuri žmonių istorijoje lydėjo tiek šventes, tiek tragedijas. Jis gali būti vartojamas kaip socialiniai „klijai“, tačiau taip pat yra viena pavojingiausių priklausomybę sukeliančių medžiagų, o kodavimas nuo alkoholio tampa vis populiaresnė paslauga. Šis paradoksas kyla iš to, kad jo poveikis žmogui – labai individualus. Vieni gali mėgautis taure vyno kartą per savaitę ir nesusidurti su problemomis, o kiti – vos per kelis mėnesius nuo pirmo stipresnio vartojimo patenka į priklausomybės spąstus.

Taigi išnarpliokime daug kam kylantį klausimą: kodėl vieni žmonės geba vartoti alkoholį saikingai, o kiti – labai greitai praranda kontrolę ir tampa priklausomi?

Psichologinis ir biologinis skirtumas

Alkoholio toleravimas ir priklausomybės rizika priklauso nuo kelių esminių veiksnių:

• Genetinis polinkis
Moksliniai tyrimai rodo, kad net iki 50–60% priklausomybės rizikos gali lemti paveldimumas. Jei šeimoje buvo alkoholizmo atvejų, jūsų nervų sistema gali būti jautresnė alkoholio sukeliamam dopamino pliūpsniui.

• Smegenų chemija
Alkoholio poveikis – tai ne tik atsipalaidavimas. Jis tiesiogiai veikia atlygio sistemą smegenyse. Kai kurių žmonių dopamino receptoriai reaguoja stipriau, todėl alkoholis jiems suteikia „daugiau malonumo“ nei kitiems. Tokia patirtis lengviau įtvirtina priklausomybę.
Pagrindinės priežastis, kodėl tokių žmonių receptoriai reaguoja stipriau yra šios:
• Paveldėti tam tikri genų variantai, susiję su dopamino D2, D3 receptorių struktūra ir funkcija.
• Žemas natūralus dopamino lygis. Kai kurių žmonių smegenyse dopamino natūraliai gaminama mažiau arba jis greičiau suyra.
• Ilgalaikis stresas ir traumos. Lėtinis stresas, emocinės traumos ar nerimo sutrikimai, gali pakeisti laimės hormonų atlygio sistemos jautrumą. Tokie pokyčiai gali padaryti žmogaus smegenis „ištroškusias“ malonumo signalų, todėl alkoholis sukelia intensyvesnį poveikį.
• Pradėjo vartoti jauname amžiuje. Ankstyvas alkoholio ar kitų dopaminą stimuliuojančių medžiagų vartojimas gali „užprogramuoti“ smegenis reaguoti stipriau į tokio tipo dirgiklius.

• Psichologinės traumos ir emocinis fonas
Žymus vengrų-kanadiečių kilmės gydytojas Gabor Mate atrodo yra pašventęs savo gyvenimą priklausomybių tematikai, jų prigimčiai ir kaip jas gydyti dažnai pastebi: žmonės, patyrę vaikystės traumas, nuolatinį stresą ar emocinį atstūmimą, dažniau vartoja alkoholį kaip emocinį „nuskausminamąjį“. Tokiu atveju alkoholis tampa ne pramoga, o „vaistu“ nuo vidinės įtampos.
Nors visuomenėje dažnai girdime frazes „jis neturi valios“ ar „ji nesugeba susiimti“, realybėje priklausomybė labai dažnai yra susijusi su neišspręstomis emocinėmis žaizdomis.
Vaikystės traumos, smurtas, netektys, lėtinis stresas ar depresija – visa tai gali padaryti alkoholį patraukliu kaip greitą, nors ir trumpalaikį, palengvėjimo būdą. Laikui bėgant, žmogus pripranta problemas „gesinti“ ne pokalbiais ar terapija, o stikline.
Tai sukuria uždarą ratą: alkoholis numalšina skausmą tik laikinai, bet ilgainiui pats tampa papildomu streso ir kaltės šaltiniu.

Būdami vaikai regėjo savo tėvus/globėjus vartojant alkoholį

Vaiko pasąmonė, ypač iki 7 metukų amžiaus yra itin imli sugerti viską, ką regi aplink. Nemažai tėvelių vaikų akivaizdoje keldami taures galvoja, kad vaikas nesupranta ir nesureikšmina to, kas vyksta, „jis dar per mažas“ mano jie. Deja realybėje pasąmonė fiksuoja viską: kad ir kokie tėvai bebūtų, vaikui, ypač ankstyvoje vaikystėje jie yra didžiausias autoritetas. Kai vaikas regi savo autoritetą vartojant alkoholį – jo pasąmonėje atsiranda pranešimas, kad tai daryti yra teisinga. Būna, kad vartodami alkoholį ar rūkydami vaikų akivaizdoje tėvai pasako jiems ką nors panašaus „tu taip nedaryk, tėvelis blogai daro, kad geria“ – pastangos sveikintinos, tačiau pasąmonė geriausiai įsidėmi vaizdą, o vaikui tokie pasakymai tampa tik papildoma mįsle ir kelia smalsumą: juk jei tikrai čia būtų blogai, tai nevartotų?

Socialinės ir kultūrinės priežastys

Mūsų visuomenėje alkoholis dažnai pateikiamas kaip norma, netgi kaip „bendravimo įrankis“. Yra trys ypač svarbūs kultūriniai aspektai:

• Normalizavimas: nuo mažens girdime, kad „vienas taurė nieko blogo nepadarys“.

• Šventės ir ritualai: vestuvės, krikštynos, gimtadieniai, net gedulo pietūs – retas įsivaizduoja šiuos įvykius be alkoholio.

• Spaudimas: „atsisakyti – reiškia įžeisti“ vis dar giliai įsišaknijęs požiūris. Atsisakius išgerti dažnai tenka aiškintis ar net sulaukti pašaipų.

Toks fonas sudaro idealias sąlygas priklausomybės vystymuisi tiems, kurie turi biologinį ar psichologinį polinkį.

Kodėl vieni sustoja, o kiti – ne?

Esminis skirtumas – kaip mūsų smegenys „mokosi“ iš alkoholio patirties. Saikingai vartojantys asmenys dažniausiai patiria daugiau neigiamų pasekmių (pvz., bloga savijauta kitą dieną) nei teigiamų emocijų iš alkoholio, todėl jų smegenys nesukuria stipraus priklausomybės ryšio.
Tuo tarpu jautresni žmonės patiria intensyvų malonumą, kurio norisi kartoti, o ilgainiui – net ir be alkoholio jaučia diskomfortą, nerimą ar depresiją. Taip užsisuka priklausomybės ratas.

Kada reikėtų sunerimti?

Pavojus signalizuoja, kai:

• alkoholis tampa pagrindiniu būdu atsipalaiduoti ar „užmiršti problemas“;

• didinamos dozės, kad būtų pasiektas tas pats efektas;

• atsiranda nerimas, irzlumas ar nemiga, jei nepavyksta išgerti;

• aplinkiniai pradeda išreikšti susirūpinimą.

Istorinė perspektyva

Jeigu pažvelgtume į paskutinius šimtmečius, alkoholio vartojimo modeliai stipriai keitėsi. Sovietmečiu alkoholis buvo tiek socialinio bendravimo, tiek neoficialios „terapijos“ priemonė. Po nepriklausomybės – ilgą laiką vyravo laisvesnis požiūris, kol galiausiai pradėta riboti pardavimo laiką, taikyti mokesčius, drausti reklamą. Tačiau kultūriniai įpročiai keičiasi daug lėčiau nei įstatymai – todėl vien reguliavimų nepakanka.

Prevencija ir pagalbos keliai

Kova su priklausomybe – tai ne tik asmens, bet ir visuomenės reikalas. Prevencija turi apimti:

• Švietimą nuo mokyklos suolo, kad jauni žmonės suprastų tiek biologinius, tiek psichologinius alkoholio spąstus.

• Emocinės sveikatos stiprinimą – kad žmonės turėtų daugiau priemonių tvarkytis su stresu nei tik alkoholis.

• Stigmos mažinimą – kad pagalbos ieškantys jaustųsi ne gėdijami, o palaikomi.

Pagalba gali prasidėti nuo šeimos gydytojo, psichologo konsultacijos ar savi pagalbos grupės. Svarbiausia – nelaukti, kol situacija taps kritinė.

Pabaigai

Alkoholis nėra nei „geras“, nei „blogas“ savaime – viską lemia santykis, kurį su juo turime. Vieniems jis gali likti tik šventės atributu, kitiems – tapti pavojingu kasdieniu palydovu, kurį išgins tik kodavimas.
Supratimas, kad priklausomybė yra kompleksiška, padeda ne smerkti, o ieškoti tikrųjų priežasčių ir sprendimų. Tik tuomet galime kurti visuomenę, kurioje žmogus renkasi sąmoningai, o ne dėl įpročio ar priklausomybės.

Šis straipsnis skirtas ne kaltinti, o suprasti. Tik suprasdami, kodėl vieni gali vartoti saikingai, o kiti tampa priklausomi, galime kurti sveikesnę ir empatiškesnę Lietuvą.